Kilimėlis
Ties dieną naktį ūžiančia Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryža įsikūręs Kazio Venclovos „Kilimėlis“ veikia tyliai ir nepastebimai. Jis šauniai imituoja banalų reklaminį stendą, kokių aplink mus styro šimtai… Tačiau kartu šis tarp dviejų strypų „ištemptas“ kičinis „gobelenas“ su šuoliuojančiais elniais atrodo tarsi nukabintas nuo kaimo močiutės kambarėlio sienos… Aprūdijęs metalas ir skulptoriaus mėgstama perregima plastika – „kiaurai“ išraižytas lakštas čia dera estetiškai ir suveikia kaip mūsų gyvenamo laiko ir požiūrių metafora. „Kilimėlis“ persišviečia ir neužgožia erdvės. Tai skaidrus akcentas, tarsi teigiantis, kad skulptūra neprivalo būti monumentali ir „reikšminga“. Metalą ėdančios rūdys ir impresionistiškas kiaurapjūvio piešinys pasakoja apie efemerišką ir beveik nebeapčiuopiamą praeitį. Drauge ir apie reklamų siunčiamus pranešimus, kurie yra tušti, it metale išraižytos formos, ir pritvinkę šleikštaus „grožio“, tarsi tie grakštūs elniai…